Visateisis specialistas nusprendė elektroniniu paštu atsakyti į gana įžeidžiantį svarbaus kliento prašymą, paneigdamas galimybę, kad jo įmonė galėtų įvykdyti šį prašymą, ir paaiškindamas, kodėl. Klientas tą pačią dieną grąžino elektroninį laišką su kopija savo tiesioginiam viršininkui, pareikšdamas, kad jei įmonė negalės jam pasitarnauti tuo, ko jis iš tikrųjų norėjo, jis nutrauks sutartį.Ši žinia pasiekė prezidentą, kuris "nupjovė specialistui galvą", kai klientas nusprendė sudaryti sutartį su kitu tiekėju.

Antroje situacijoje jaunesnioji specialistė tapo kolegos liudininke, kai šis už pagyvenusio kliento nugaros dejavo ir juokavo. Ji nusprendė "atsilyginti" moteriai, sukritikuodama jį komandos akivaizdoje. Ji tiesiog nepagalvojo, kad šis kolega buvo vieno iš įmonės partnerių sūnėnas. Kitą dieną "paukštelis" maloniai pranešė apie visą diskusiją srities direktoriui, kurispakvietė naujai įdarbintą jaunesnįjį specialistą pasitraukti iš verslo.

Trečiojoje situacijoje gydytojas, daug metų dirbęs intensyviosios terapijos skyriuose, nusprendė priimti darbą privačioje įmonėje. jo košmaras perėjimo pradžioje buvo žinoti, kaip atsakyti į elektroninius laiškus ir kam kopijuoti. kadangi jis dar gerai nežinojo šio įmonės "kodekso", kartais kopijuodavo kelis žmones klausimais, kurie nebuvo aktualūs, arba nekopijuodavo nė vieno, todėl kildavo konfliktų, kuriebuvo nuvestas į savo viršininko kabinetą nemaloniam "suderinimo" pokalbiui, iš kurio jis išėjo vaikščiodamas ant kiaušinių lukštų.

Laikykitės atokiau nuo spąstų

Elektroninis paštas neturi siuntėjo intonacijos, o mes žinome, kad kai kuriuos subtilius klausimus reikia spręsti atsargiai ir užtikrintai, nepaliekant vietos spekuliacijoms. Jis puikiai tinka trumpiems, tiesioginiams ir informatyviems pranešimams, tačiau jo niekada nereikėtų naudoti konfliktinėse situacijose, nebent viena iš šalių atsisako asmeniškai susitikti su kita. Net ir tokiu atveju bandymasreikėtų surengti susitikimą akis į akį, nes jie dar neišrado virtualios terpės, kuri atkurtų gero pokalbio akis į akį, akis į akį, atvira širdimi jausmą.

Tarp vadovaujančias pareigas užimančių asmenų dažna klaida - paprašyti darbuotojų prisidėti prie kokios nors naujos idėjos ar projekto, o kai jie išsako savo nuomonę, paprasčiausiai į ją neatsižvelgti, teigdami, kad "tai neveiks", "tai jau bandėme anksčiau" ar net "man labiau patinka idėja Y" (kurią, beje, jie patys sugalvojo). Kai prašome komandos pagalbos, turėtume išklausyti visus.dosniai, jų nepertraukdami, kad nekiltų pavojaus, jog ateityje jie nebendradarbiaus.

O ką galima pasakyti apie specialistus, kurie mano, kad turi sakyti viską, ką galvoja, kad būtų nuoširdūs ir ramiai miegotų? Dar ir šiandien stebiuosi, kai sulaukiu klientų, kurie impulsyviai kritikuoja, nes "buvo nuoširdūs", neatsižvelgdami į klausytojo požiūrį ir nenumatydami pražūtingų tokio naivumo pasekmių. Rezultatas: jie elgiasi su kolegomis taip, tarsi šie būtų nepajėgūs.Paskui jie skundžiasi dėl pasekmių ir nesutinka mokėti už šį veiksmą. Nuoširdumas turi ribas! Vienas klientas man pasakojo, kad neteko dviejų paaukštinimų pareigose, nes jam patiko manyti, kad jis vienintelis savo skyriuje "kalba tiesą".

Štai keletas situacijų, kai specialistai "suklydo" spręsdami, ką sakyti ar nesakyti darbo vietoje, kokiu būdu ir kokiomis priemonėmis tai pasakyti. Verslo komunikacija yra menas, kurį reikia tobulinti kaip ir visus kitus įgūdžius.

Pagrindinė dalykinio bendravimo taisyklė: "viešai girti, privačiai kritikuoti" (net ir konstruktyvią kritiką). Nereikėtų demaskuoti savo kolegų dėl kelių priežasčių: pirmoji - profesinės etikos stoka. Antroji priežastis būtų neteisybė dėl to, kad mes visi neturime galimybių per trumpą laiką sužinoti visų veiksnių, dėl kurių tas asmuoGyvendami kaip suaugusieji, turime sąmoningai rinktis. Ir reikia gebėti žinoti, kada reikia kalbėti, o kada tylėti. Kartais tyla kalba daugiau!